Žinoma, viskas priklauso nuo šeimos tradicijų ir vertybių. Turime pripažinti, tiems, kurie stengėsi įrodyti, kad mums reikia daug vartoti, kad galėtume sukurti šventės įspūdį, pavyko. Daug žmonių grūdasi parduotuvių eilėse. Net ir į bažnyčią jie tik užbėga. Ir taip jiems nelengva, daug pareigų – šeimai, namams, Dievui.
Lietuvoje ir visame Vakarų pasaulyje ši šventė išsikvepia, ji labai komercializuota. Grįždamas iš kapinių, jau mačiau, kaip prekybos centruose Vėlinių žvakes, pardavinėtas su didelėmis akcijomis, pakeitė kalėdinės prekės. Ir tikintieji, ir netikintieji dūsauja, kad tik greičiau visa tai praeitų, nes tas šurmulys išvargina.
Adventas, kurį kviečia išgyventi bažnyčia, yra apnykęs. Mažai kur rasite šeimų Lietuvoje, kur namuose būtų Advento vainikas, kur stengiamasi susilaikyti nuo „prekybcentrių“ lankymo, skiriama dėmesio vienas kitam.
Tragikomiška tai, kad tas visas lakstymas, dovanų ieškojimas yra tam, kad artimieji suprastų, kaip juos mylime. Ir nustembame, kad vis tiek tuo abejojama. Lietuvoje dažnai pasakoma: „Taigi šitiek dėl tavęs padariau, stengiausi.“ Bet iš tiesų niekada su manimi nebuvai, tau nebuvau įdomus...
Tai skamba kaip priekaištas. Taip stengiamės, o kai mūsų pastangos neįvertinamos, nusiviliame?
Mano tarnystė susijusi su priklausomybių turinčiais žmonėmis, – atsakė kunigas K. Dvareckas, pats buvęs priklausomas nuo narkotikų, o dabar sostinėje įsteigęs bendruomenę „Aš esu“. – Jie nebūtinai priklauso socialiai pažeidžiamoms grupėms. Kartais jie būna iš šeimų, kur tėvai labai stengiasi dėl vaikų, kur dovanomis jie tikrai galėtų pasipuikuoti prieš mus visus kartu sudėjus. Bet tai nieko nepakeitė jų gyvenime. Tuštumos jos neužpildo.
Kartais juokauju, kad mes „aptunkame“ Kalėdomis. Lyg ir pykina nuo tos gausos, o širdis tai lieka alkana. Kartais vienas nuo kito galime atsiskirti pykčiais, bet galime užsibarikaduoti ir blizgiomis dovanomis. Jos duodamos labiau iš pareigos, iš baimės būti savimi ir sutikti kitą, kitokį, ir laiką skirti visai kitiems dalykams, kurie išlieka.
Visi puikiai atsimename šventes, kai galbūt negalėjome pasigirti dovanomis, bet užtat pasėdėdavome ant senelės kelių, gaudavome ypatingesnio dėmesio.
Suaugusiesiems visos vaikystės šventės atrodo pačios gražiausios?
Nešti eglutę iš miško – tėvo darbas, ją puošti – vaikų, paskui bendra pirtis... Tas buvimas kartu – svarbus. Aišku, kai būnama kartu visą dieną, konfliktai neišvengiami.
Gal nereikia bijoti konfliktų ir aiškinimųsi? Dirbtina, įtempta ramybė sukandus dantis baisiau už pyktį, po kurio stoja tikra taika.
Manau, konfliktai yra sveika. Dirbtinei, spengiančiai tylai užgožti ir reikia to triukšmo ir įvairiausių dirgiklių. O juk tyla gali būti labai iškalbinga. Įsimylėjus juk išnyksta žodžiai, tiesiog žiūri vienas į kitą. Ir Kalėdos galėtų būti toks laikas. Deja, mums nutilus pasigirsta užgyventų nuoskaudų spengimas.
Kalėdos man yra labai viltinga šventė, kai Dievas renkasi gimti, ir net ne bažnyčioje. Kaip kunigas galėčiau sakyti, galėjo jis labiau paremti mūsų organizaciją. Bet jis gimsta šeimoje, ir netobuloje. Marija ir Juozapas, šiandienos sociologų vertinimu, būtų laikomi nestabilia šeima, jauna mergina su vyresniu vyriškiu, nesusituokę.
Man tai yra vilties žinia, kad į tas mūsų netobulas šeimas, iš kurių daug kas trankydami durimis išeina, nes realybė neatitinka jų svajonių apie tobulą šeimą. Dievas sako, ne, tai yra lopšys, kur gali gimti ir augti tas gelbėtojas. Jis parodo, kad mus sieja ne žmogiškas apskaičiavimas, patogumas būti kartu, bet tai, kas amžina ir patikima.
Pastebiu pavojingą tendenciją, kad Kalėdos tampa tik minėjimu. Minime Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją, kitus įvykius, kurie pakeitė tautos ar pasaulio istoriją. Ir Kalėdos, deja, tampa šeimos tradicija, minėjimu. Jeigu Kalėdos būtų tik Jėzaus gimtadienis, tai jo buvimas prie stalo gerokai trikdytų, nes, kaip juokaujama, jis čia būtų mažiausiai pageidaujamas.
Tai nėra minėjimas. Bažnyčia sako, kad tai yra realybė, į kurią mus trokšta įtraukti Dievas. Tai yra kvietimas mums pakeisti savo realybę, kuri dažnokai yra skurdi, nors ir padabinta blizgučiais. Taip mums gali būti atvertos visai kitos spalvos ir perspektyvos.
O ta realybė dažnai yra tokia: kuo gausesnis šventinis stalas, kuo daugiau ir brangesnių gėrimų, tuo daugiau šventės?
Gal čia, Lietuvoje, likę iš mūsų protėvių, kai negalėjo pasigirti gausa. Važinėjant po kaimus, ten svetingumas net truputėlį vargina, kai tau nusisukus lėkštės tuojau pat vėl būna pilnos. Visko labai daug. Būtina persivalgyti ar neatsisakyti alkoholio, tai irgi bandoma pristatyti kaip vaišingumo gestą.
Tiesiog nuėjome lengviausiu keliu. Esame labai susireikšminę ir mums labai sunku ištarti MYLIU. Sunku pasakyti ką nors nuoširdaus, tai mėginame išreikšti įvairiomis formomis – dovanomis, maistu, svaiginamaisiais gėrimais. Įsivaizduojame, kad per juos galėsime parodyti, ką jaučiame.
Mūsų bendravimas sutrikęs ir mes nesusišnekame, kai mėginame kalbėti tarp eilučių, gestais ar daiktais. Vieni gauna dovaną kaip atlygį už kažkokias pastangas, bet tada ji nelabai yra dovana. Visiems, ir mums, kunigams, yra galvosūkis, ką gi padovanoti? Norisi kartais eiti lengviausiu keliu, pripirkti mielų menkniekių, kurie nelabai ką keičia.
Bet ir nepirkti negali, nes tada apima kaltės jausmas.
Tas kaltės jausmas atsiranda iš to, kad mes, ir aš pats, per daug esame susirūpinę, ką apie mus pagalvos. Kažkas atneša į bendruomenę dovanėlę, ir tu dairaisi aplink, kuo čia atsilyginus?
Nemokame priimti dovanų?
Sunku priimti dovaną, kad kažkam esi svarbus. Manau, tai turi įtakos ir mūsų santykiui su Dievu. Jis dovanoja dovanai dėl to, kad esame jo „mylimukai”, jo numylėtiniai. Jis nereikalauja pasikeisti, kad jis mus mylėtų. Jo meilė mus keičia, tereikia ją priimti. Bet tas yra nejauku. Jautiesi skolingas, turi ieškoti progų kaip čia Jam ar jam, žmogui, per kurį mus Dievas myli, atsilyginti.
Iššūkis yra dovanoti tik tiems, kuriems viduje jaučiame, kad norime dovanoti ir turime ką jiems pasakyti ta dovana. Ir sutikti būti apdovanotiems. Tame yra ir mūsų vertės pripažinimas. Mūsų vertė dažnai yra susijusi su žmonių nuomone. Bet nieko nėra nepastovesnio nei žmonių nuomonė.
Panašu, kad savęs nevertinimas yra pats pastoviausias ir vis gilėjantis visuomenės reiškinys.
Tai vis iš to vienišumo. Mano nuomone, neįmanoma sveika žmogaus savivertė be santykio su Dievu. Mes puikiai žinome savo šešėlius, kartais dedame daug pastangų, vaidindami gerus žmones, gerus tėvus ar draugus. Jeigu mus kas apkabina, sakome, o, kad žinotum, koks žmogus iš tikrųjų esu… Nelabai tikime gražiais dalykais.
Tas santykis su Dievu mus gydo. Jeigu leidi Dievui būti Dievu, kuris tave myli be sąlygų, tada gyja mūsų savivertė. Jėzus visada sako mokytis iš vaikų. Per Kalėdas jie būna dėmesio centre.
Nuo to, kad vaikų „pampersai“ pilni, jų vertė nekrinta. O kodėl mūsų krinta, kai prisidirbame? Vertė priklauso nuo to, kas esi, o ne nuo to, ką gali. Vaikai moko to tyro pasitikėjimo. Kai apsibalnoja kelius, bėga pas tėvus ir jiems, papūtus žaizdas, tai būna pats geriausias vaistas, žaizdos greičiausiai užgyja. O mes, suaugę, neleidžiame sau bėgti pas Dievą kaip pas tėtį. Bet vaikų bėdos yra tėvų bėdos.
Labiausiai mokausi pažinti Dievo meilę iš mamų, kurių vaikai daro nusikaltimus, dažniausiai ir prieš jas pačias. Jos galėjo seniai paskęsti nuoskaudose, bet verkia ir klausia, ką galėtų padaryti dėl savo vaiko. Jo, „blogiečio“, bėdos yra ir jos bėdos. Joms rūpi, kaip gali tai keisti.
Pagalvoju, jeigu žmogus gali taip mylėti, tai kaip Dievas myli? Mūsų gyvenimai yra ir mus mylinčio Dievo reikalas.
Norėtume būti egocentrikai ir sakyti, kad mano gyvenimas yra tik mano reikalas. Bet jis lieča visus, kurie man yra neabejingi. Dievas tikrai nėra žmogui abejingas. Jis tai yra įrodęs daugybe progų. Jeigu šiandien tuo patikėsime, mūsų savivertė gis. Mūsų vertė nepriklauso nuo žmonių, nuo to, ką galime ir pažįstame, kiek sąskaitoje pinigų turime. Mūsų gyvenimas yra ir Dievo reikalas, jei jam leidžiame veikti mūsų realybėje.
Pats esate įkūręs bendruomenę „Aš esu“, ten ateina žmonės, kurie neteko statuso, pinigų, pripažinimo, palaikymo, meilės. Jie atsiduria visuomenės užribyje, bet galbūt geriausiai žino tikrų dalykų vertę, kas yra ta tikroji viltis, dovana, dalijimasis, pagalba. Tie, kurie, atrodytų, visa turi, apsidaliję dovanomis ir gavę jų krūvas, sėdi nelaimingi ir jaučiasi nemylimi.
Gal žiauriai nuskambės, bet sakoma, kad lietuviai yra nekrofilų tauta. Labiausiai mylime tuos, kurių netekome, nes suvokiame, kuo buvome apdovanoti.
Taip ir su tomis žmogiškomis situacijomis, kai atimama tai, su kuo sieji savo vertę, pamatai tikrus dalykus. Psichiatras Aleksandras Alekseičikas sako, kad tos kraštutinės, probleminės situacijos, kai jaučiamės apleisti, jos yra neišvengiamos, nes, tikime, Dievas taip nori mus gelbėti. Kai mato, kad investuojame visa į menkniekius ir jie mus skandina, visą tą „balastą“ Jis apkapoja. Kalėdos galėtų būti kita galimybė atsižvelgti į Dievo kvietimus gyventi žmogiškai, bet kad nereikėtų tų kraštutinių situacijų.
Tereikia pasižiūrėti į vaikus. Lygintuvas yra geras dalykas, bet tėvai jo neduoda mažiesiems, kol jie negali juo atsakingai naudotis, kitaip bus skaudžios pasekmės, nudegs. Jeigu žmogus patikėtų, kad Tėvas jam ne lygintuvo gaili, o savo vaiką myli, tai ir tų nudegimų būtų mažiau.
Žmogus kartais galvoja, kad Dievui ko nors gaila. Jis neduoda gero dalyko. Kai kurie tiesiog nesame dar įgalūs saugiai juo naudotis, džiaugtis ir džiuginti kitus. Nebūtina visko prarasti, kad atrastum Dievą, bet kartais taip lengviau.
Manau, retkarčiais nepaliekame kito šanso Viešpačiui. Kaip ir chirurgui. Būtų gerai, kad galėtume užkirsti kelią daugeliui ligų ir nereikėtų gultis ant operacinio stalo. Bet jeigu išnešiojame savyje tuos įtrūkimus, tada be skausmingų procedūrų neapsieinama.
Kviečiu neskubėti. Tas Kalėdų kūdikis, kuris ateina, jis atneša žinią, kad mūsų netobulos šeimos ir draugystės yra tinkama terpė jam gimti. Jam nereikia mūsų šaunuolių, jam tereikia, kad būtume savimi, netobuli, bet tobulai mylimi.
Kokios Jūsų įsimintiniausios Kalėdos?
Kiekvienąkart jos kitokios. Jos visos kažką kitą atspindi. Ilgą laiką ilgėdavausi Kūčių pas močiutę kaime, kai atsibusdavau nuo židinio spragsėjimo, kepamų naminių kūčiukų kvapo. Aišku, kad visos kitos Kūčios prieš tai blanksta. Kita vertus, būtų tragedija, jei liktų taip pat. Viskas keičiasi. Kelinti metai Kūčias sutinku ne su kraujo giminaičiais, o su tais, kurie nelabai turi kur prisiglausti. Tos Kūčios kitokios, bet nesakyčiau, kad jos prastesnės. Man galbūt padeda tikėjimas Jėzumi ir kad nebeturiu didelių lūkesčių.
Per Kalėdas bus daug susitikimų su artimaisiais, bet, deja, susitikę raudas giedosime. Čia kalti mūsų lūkesčiai. Geriau būtų priimti realybę be išankstinių nuostatų ir skubotų vertinimų: yra, kaip yra. Mano Kūčios keičiasi, nes jos dažniausiai neatitinka mano didelių įsivaizdavimų, bet visada būna geriau, negu galiu įsivaizduoti. Stengiuosi neprieštarauti Dievui, kad viskas vyksta, ko man reikia. Net kokie buitiniai nesusipratimai, atvykę žmonės, kurių nesitikėjai matyti prie savo Kūčių stalo ar kuriuos nelengva mylėti, Viešpats mus visus susodina kartu, tada mus vienija visai kiti dalykai. Ne vien kraujo ryšiai.
Aišku, ilgiuosi Kūčių pas tėvus. Žinau, kad jie Dzūkijoje, savo trobelėje, Kūčių vakarienę valgys vieni, sesuo savo šeimoje, o aš savoje, čia, Vilniuje. Man Kūčios dar visada susijusios su darbymečiu. Daugiau žmonių, daugiau tikrų susitikimų, kurie įprasmina gyvenimą. Tada nelieka vietos tuščiam smalsavimui ar vakarų ilginimui prekybos centruose.
Kokie tie tikri susitikimai?
Kai į klausyklą ar į kambarėlį pokalbiui ateina žmogus, kuris yra savimi, tuo jis gydo ir tą, kuris klauso, ir tuo daugiau matai pokyčių, kurie „gresia“, gerąja prasme, per Kalėdas. Dažnai ateina žmonės, kurie yra pavargę, nujauti, kad jų Kalėdos neatgaivins, jie nori užsidėti tą pliusiuką, pavaidinti kataliką, o Dievas nenori mūsų varginti, bet būti šaltiniu, kuris gaivina.
Reikia leisti Dievui būti savimi, o mums užtenka būti žmogumi. To daugiau negu pakanka, kad būtume laimingi. Mūsų bėdos prasideda, kai nesutinkame būti savimi, kad vaidiname kažką kitą.
Bet tam reikia daug drąsos?
Taip, drąsos reikia, nes tai yra šiek tiek plaukimas prieš srovę. Rizikuoji likti nesuprastas, bet užtat tikrai pažintas.
Kartais klausiu, kiek mūsų draugysčių yra tikros? Kiek sau leidžiame jose būti tikri, liūdni, pikti, sakyti, kas nepatinka, kuo žavimės. Dėl tos „šventos ramybės“ imame veidmainiauti, tas neleidžia draugystei tapti tuo, kuo galėtų būti. Tokia draugystė maitina, sutvarsto, stiprina, gydo.
Paprastai kunigai pokalbį palydi trimis žodžiais „tikėjimas“, „viltis“ ir „meilė“. Jūsų penki žodžiai, kurie yra svarbūs Jums, bet galėtų būti atrama visiems, kurie norime save pastiprinti ir tapti tikresni.
Pirmasis, kurį man norisi kartoti, yra „realybė“. Ją skubotai nuvertiname, pervertiname ar „nurašome“ ir kuriame iliuzines, virtualias realybes, kuriose nieko tikro negali būti. Kad mokėtume priimti realybę, be vertinimų (juoda balta, gerai blogai, yra, kaip yra) ir leisti šioje realybėje veikti Dievui.
Tada viskas keičiasi – požiūris į save, bendravimas su savimi, maldos. Jeigu šios iki tol būna magiškų žodžių, kurie išjudintų Dievą, paieška, tada tai tampa labiau klausymusi, tarimusi su Dievu, kuris nenuseno ir gali mums patarti, jis geriau žino galimas išeitis.
Mūsų puikybė kartais mums trukdo klausytis. Taigi, priimti realybę, kokia ji yra, ir branginti. Kaip Marija sako, svarstau širdimi, ne vien galva. Visa, kas vyksta, man yra gera.
Antras žodis būtų DRĄSA leisti Dievui mus mylėti. Dažnai mūsų santykis su juo būna valdiškas, pasakysiu tris „Tėve mūsų”, o tu man tą ir tą duosi, tada būsime atsiskaitę. Dievas nėra geras, paklusnus berniukas. Negalime įpareigoti Dievo elgtis taip, kaip mums reikia. Turėtume būti žmonėmis, žmogaus ir Dievo vaikais, ir leisti Dievui būti Dievu.
Tiesiog sutikti būti nepelnytai, nevertai, ne už kažką mylimais. Tai praveria realybę pokyčiams. Tokioje realybėje jaučiuosi ne nubaustas, o apdovanotas, nors daugelio dovanų dar nesuprantu ir mielai jų išvengčiau. Tada visos maldos yra tiesiog TAIP sakymas Dievui, taip leidžiame jam veikti ne pasakoje, ne atliekant kalėdines pareigas, o realybėje.
Trečias žodis – „nuolankumas“. Jis visada gerai, kaip priešnuodis daugeliui mūsų bėdų. Mano gyvenime tragedijos prasideda nuo susireikšminimo. Arba pats susireikšminu, arba sureikšminu kai kuriuos dalykus. Pradedu daužyti galvą į sieną dėl dalykų, kurie neverti mano galvos, o širdies – juo labiau.
Dažniausiai baramės dėl nereikšmingų dalykų. Kai sureikšminame kokį nors dalyką ir už jį kovojame, kaip už lemiantį gyvenimus, reikia nuolankumo. Jis padeda atskirti, kas yra kas. Man nuolankumas visų pirma yra buvimas savimi, nepamirštant, kad ne viską suprantu, toli gražu ne viską žinau ir ne man spręsti, ne mano nosiai daugelis klausimų yra.Tas nuolankumas leidžia kito akivaizdoje išbūti ne dievu, ne teisėju, vertintoju, auklėtoju, o savimi. Tokie susitikimai keičia. Būti nuolankiam nėra silpnumo ženklas. Dažniausiai garsiausiai rėkia tie, kurie labiausiai bijo dėl savo tiesų. Nereikia rėkti, o su Dievo pagalba nuolankiai priimti daugelį dalykų.
Ketvirtas žodis, be kurio neapsieina Kalėdos, būtų „tvartas“. Dažnai įsivaizduojame, kad Dievas gimsta mūsų išpuoštose svetainėse. Kalėdos yra nuostabi proga, nes Dievas gimsta, žmonių vertinimu, netobuloje (bet šventoje) šeimoje. Ir pakelėje, tvarte. Taigi tie kasdienybės šiaudai gali būti ta vieta, kurioje krykštauja Dievas. Galbūt tam tikras netobulumas yra kliūtis mums mylėti save, bet ne Dievui. Svarbu neišsigąsti savęs ir savo trapumo apraiškų ir nepulti jų maskuoti dirbtinais gerais darbais.
Mes linkę už kažką mylėti, Dievas tiesiog myli. Jis atleidžia be saiko ir be išlygų. Taigi svarbu neišsigąsti to „tvarto“. Kalėdos yra laikas, kai Dievas ateina mūsų gelbėti nuo dalykų, kuriuos neretai patys ir užgyvenome.
Penktasis žodis būtų „žmogus“. Mūsų bendruomenės šūkis yra „Aš esu, nes esi tu“. Mums verkiant reikia kito žmogaus.
Kalėdos neįmanomos izoliacijoje, užsisklendus nuo kitų. Ateinantis Dievas Jėzuje sako, kur du ar trys susirenka vardan manęs, gyvenimo, tiesos, vardan žmogaus gėrio, ten aš pats esu tas, kuris veikia.
Mums reikia kito (ar tas kitas yra Dievas ar kitas žmogus), kad pažintume save, pripažintume save ir patirtume apie save tiesą, kuri atveria galimybę prašyti pagalbos ir keistis. Dievas gelbsti mus per santykį su kitais ir kitokiais. Kalėdų laiku norisi sakyti, kad Dievas trokšta būti mylimas kaip žmogus, gal todėl ir įsikūnija, paskui sako: „Ką darote žmogui, ypač pačiam silpniausiam, sužeistam aplinkybių ar kitų žmonių, darote man pačiam.“
Dievas trokšta būti mylimas labai konkrečiai, per meilę žmogui. Galime giedoti gražiausias Kalėdų giesmes, ir jos tebus triukšmas, jeigu jos nepadeda mums pamatyti kito, besiilginčio žmogiškumo, ir jeigu jos neatveria mums galimybės būti žmogumi šalia esančiajam, būti žmogumi dėl žmonių ir mylėti Dievą, patarnaujant žmogui, – kalbėjo sostinės Visų Šventųjų parapijos kunigas K. Dvareckas.
Jurgita Kotryna OGULEVIČIŪTĖ
Alfa.lt
Foto – Kunigas K. Dvareckas.
Karolio KAVOLĖLIO nuotrauka
